Organizmo šluota

apie ORGANIZMO valymą

Nenuilstamos darbininkės

Kepenys dirba be perstojo, jas būtų galima vadinti tikromis darboholikėmis. Net sunku įsivaizduoti jų patiriamus krūvius – per valandą per kepenis prateka iki šimto litrų kraujo.

Kepenys atsakingos už angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitą, jos rūpinasi vitaminų ir mineralų atsargomis, eritrocitų gamyba, hormonų sinteze ir skaidymu.

Svarbiausia šio organo funkcija – detoksikacija. Kepenys tarsi kempinė, per jas pereina viskas, kas patenka į mūsų organizmą, jos visas medžiagas filtruoja, skirsto į geras ir žalingas, vėliau neutralizuoja kenksmingas.

Deja, pastaruoju metu į žmogaus organizmą patenka gerokai daugiau nuodingų medžiagų nei seniau, todėl kepenys ne visuomet susidoroja su savo pareigomis. Tai liudija dažnos šio organo ligos.

Kai kepenys sunegaluoja, žmogus jaučia nuolatinį maudimą, sunkumo pojūtį po dešiniuoju šonkaulių lanku. Būklė paprastai pablogėja patiriant fizinį krūvį, esant ramybės būsenos pasijuntama geriau.

Skausmus lydi blogas apetitas, juntamas kartumas, graužia rėmuo, pykina, vemiama. Pasitaiko, jog kepenų negalavimai nepasireiškia jokiais požymiais.

 

Diagnozė pagal veidą

Kepenų būklę galima išsiaiškinti atlikus echoskopiją. Tai gana informatyvus tyrimas, iš kurio gydytojas gali sužinoti kepenų dydį, struktūrą, spręsti apie kraujotaką, matyti esamus pakitimų židinius.

Atlikus echoskopiją galima diagnozuoti chronišką hepatitą, cirozę, aptikti įvairius auglius.

Tačiau kaip kepenys susidoroja su savo darbu, galima išsiaiškinti ir be jokių tyrimų, pakanka pažiūrėti į žmogaus veidą.

Spuogai, dėmės, bėrimai ir, kas itin būdinga, nukasyta dėl niežulio oda liudija, jog kepenų veikla sutrikusi.

Kad kažkas negerai su kepenimis, galima spręsti iš pasikeitusio žmogaus elgesio ir jo charakterio. Nervingumas, dirglumas, amžinas nepasitenkinimas viskuo, nemiga arba, priešingai, mieguistumas liudija, jog kepenims būtina neatidėliotina pagalba.

 

Būtina valyti

Kad organizmą valančioms kepenims būtų lengviau, reikia joms padėti. Pirmiausia reikia pasistengti atsisakyti žalingų įpročių (rūkymo, piktnaudžiavimo alkoholiu), taip pat pakoreguoti savo valgiaraštį.

Netaisyklingai ir nereguliariai maitinantis blogėja kepenų veikla, jos sunkiau apsivalo. Bet kurių maistinių medžiagų – baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų ar vandens – trūkumas labai neigiamai atsiliepia šio organo veiklai.

Per parą lygiomis dalimis žmogui galima suvartoti po šimtą gramų augalinių ir gyvulinių baltymų. Panašiai tiek pat galima suvartoti ir riebalų, beje, trečdalis jų turi būti augaliniai.

Angliavandeniai neturi viršyti 300–400 g per dieną, o cukraus galima suvartoti ne daugiau kaip 70–80 g.

Kad padėtume kepenims apsivalyti, reikia vengti dažnai valgyti lašinių, riebios mėsos, baltos duonos, mažiau vartoti margarino, cukraus, druskos, konservų ir kito sunkaus maisto.

Taip pat reikia smarkiai apriboti sirupų, acto, prieskonių, šokolado, kavos, stiprios arbatos, šaltų gėrimų (ypač gazuotų) vartojimą.

Vietoj jų reikia valgyti daržovių, vaisių, ypač morkų, moliūgų, cukinijų, žiedinių kopūstų, džiovintų slyvų, obuolių, vynuogių. Nederėtų žavėtis trintu maistu, nes dėl kietos augalinės ląstelienos trūkumo gali užkietėti viduriai ir užsistovėti tulžis.

Geriau atsisakyti riebių padažų, o vietoj jų vartoti aliejų, nes jis skatina tulžies išsiskyrimą. Beje, vartojant aliejų su žaliomis daržovėmis ši savybė dar sustiprėja.

Labai naudingas medus, jame ne tik gausu įvairių naudingų medžiagų, bet jis skatina tulžies išsiskyrimą. Iš gėrimų pirmenybę derėtų teikti karštai žaliajai arbatai, ji gerai šalina toksines medžiagas iš kepenų ir kasos.

 

Padės šlamutis

Nors kepenys pačios gali atsinaujinti, tam joms reikia specialių medžiagų – hepatoprotektorių, gerinančių jų veiklą. Mūsų organizmas pats turi šių medžiagų – cinko, seleno, magnio. Hepatoprotektoriams taip pat priklauso vitaminai antioksidantai A, E, C ir fosfolipidai. Tačiau kartais dėl įvairių priežasčių paties organizmo apsauginių medžiagų nepakanka organo veiklai užtikrinti. Tuomet reikia pasitelkti vaistinius augalus.

Pats populiariausias nuo visokių kepenų ligų liaudies vartojamas augalas yra smėlinis šlamutis. Auga jis smėlingoje dirvoje, kopose, stepėse. Lengvai pakelia sausrą.

Sausa šlamučių puokštė vazoje gali stovėti metų metus ir neprarasti spalvų, tartum tikrai iš nemirtingų augalų.

Rinkti šlamučius reikia žydėjimo pradžioje, liepos–rugpjūčio mėnesiais. Jei bus renkama vėliau, mažėja biologinis aktyvumas, o žiedai byra.

Gaminti šlamučių užpilą galima kaip paprastą arbatą: į verdančio vandens stiklinę dėti 2–3 šaukštelius žolės. Galima pasigaminti nuoviro: į 200 ml vandens įdėjus porą šaukštelių žolelių kaitinti ant silpnos ugnies valandą. Gerti po 50 ml tris kartus per dieną likus pusvalandžiui iki valgymo. Žmonėms, kurių aukštas kraujospūdis, šlamučio vartoti negalima, nes šis augalas jį didina.

 

www.sekunde.lt