Rausvažiedė pasiflora (Passiflora incarnate L)

Pasaulyje dar žinoma kaip aistros gėlė, kuri 1569 buvo atrasta ispanų Peru, kuriems jos išvaizda priminė Kristaus nukryžiavimo detales. Taip šis žiedas ir tapo Kristaus kančios (passionis) simboliu ir nulėmė augalo pavadinimą. Pasiflorų vaisiai - daugiasėklės uogos su sultingu minkštimu. Kai kurių rūšių pasiflorų vaisiai, pvz., marakuja, yra valgomi.

Pasiflorą, kaip turintį gydomųjų savybių augalą, pradėjo vartoti senovės actekai. Indėnai pasifloras vartojo nuo nerimo, nemigos, galvos, menstruacinių bei kitokios kilmės skausmų. Šis augalas buvo „atrastas" Ispanų gydytojo Monardes ir 1569 metais atvežtas į Europą, kur plačiai pradėtas vartoti kaip raminamasis, skausmą mažinantis preparatas, taip pat varginant nemigai, akių ligoms, raumenų spazmams, gydant epilepsiją.

Augalo vaistinėje žaliavoje yra veikliosios medžiagos, kurios naudingos žmogaus organizmui. Sudėtyje esantis flavonoidas chrizinas - vienas veiksmingiausių junginių, slopinančių nerimo simptomus.

Šiandieniniame pasaulyje šis augalas vartojamas:

• nerviniai įtampai slopinti, raminančiai būsenai sukelti,
• pasiflora sustiprina kitų vaistų nuo depresijos ir raminamųjų preparatų poveikį.