Avižos (lot. Avena sativa)

Tai vienmetis 45-100 cm aukščio žolinis augalas. Lapai išsidėstę dvejomis eilėmis. Liepos-rugpjūčio mėnesiais žydi smulkiais žiedeliais, susitelkusiais į varpas. Grūdus subrandina rugpjūčio mėnesį.

Vaistinei žaliavai ruošti tinka tiek žolė, tiek grūdai. Dar vartojamos kruopos, miltai, šiaudai. Populiariausia žaliava - avižų grūdai. Avižų sėklos - augalinės kilmės natūralus vitaminų, mineralų, lecitino ir amino rūgščių šaltinis. Avižų sėklose yra krakmolo, baltymų, riebalinio aliejaus, B grupės vitaminų, stearinų, organinių rūgščių, fosforo, kalcio, magnio, geležies druskų. Šios, sudėtyje esančios medžiagos stiprina bendrą organizmo atsparumą, Dėl to laukinės avižos jau seniai paplitusios liaudies medicinoje

Avižų teigiamas poveikis:

• nuo senų laikų avižos buvo vartojamos norint pagydyti nemigą, depresiją,
• skrandžio ir žarnyno ligoms gydyti, vartojamas nuoviras, kuris yra tirštas, aptraukia gleivinės sienelę, tokiu būdu apsaugo žarnyną nuo neigiamų veiksnių poveikio, mažina viduriavimą,
• avižos - fitosterolių šaltinis. Šios medžiagos padeda reguliuoti cholesterolio apykaitą kraujyje. Cholesterplio kiekį padeda reguliuoti ir avižose esantis beta gliukanas. Jis kartu su kitomis tirpiomis skaidulinėmis medžiagomis sujungia cholesterolį (ir tulžies rūgštis) žarnyne ir jas pašalina, taip sumažinamas cholesterolio kiekį.